Portretas - mano mėgstamiausias fotografijos žanras.
Jį fotografuojant neišvengiamai yra ryšys su žmogumi. Su asmenybe. Ir kaip fotografė, dažnai patariu kaip atsisėsti, kaip laikyti rankas, kur žiūrėti… Atrodo žodžiais įlendu į fotografuojamojo kailį ir jį “valdau”, sukioju. Bet tik atsidūrusi kitoje objektyvo pusėje suprantu, kad užduotis tenka sunkesnė ne man, o portreto savininkui. Atsipalaiduoti, būti savimi, natūraliai šypsotis?.. Oho…
Kartais prireikia ir 1000 kadrų, kad save pamėgtum. Todėl taip dažnai vengiame šio kontakto. Fotografuotis? Fuuuu, neeee :))) "Aš negraži", "pas mane daug raukšlių", "aš stora", "mano šita pusė gražesnė", "mano nosis kreiva"… Ir tai tik dalis ko išgirstu iš SUPER gražių, veržlių, daug pasiekusių, daug išgyvenusių moterų. Tokių jautrių ir ypatingų.
Neslėpsiu - ir man sunku į save žiūrėti nuotraukoje. Lėkiu per dienas, šoliuoju per darbus ir užduotis, neskaičiuodama dienų. Atsitokiu tik save pamačiusi sustabdytoje akimirkoje: naujos raukšlės, pajuodę paakiai, žili plaukai… Žodžiu - nelabai :))) Bet tada susimąstai kiek per tas dienas išgyventa, išnerimauta, o per naktis išverkta ir išdūsauta. Imi ir atleidi sau. Kiekviena raukšlelė ar žilas plaukas - tai simbolis, kad man ne vis vien. Na o pajuodę paakiai tiesiog reiškia, kad reiktų laiku eiti miegoti :)))
Esant tokiam nepaprastam laikui ir artėjant gražiausioms metų šventėms, palinkėjimas mano portretų herojams - PAMILTI SAVE.
Iki pasimatymų Caffa Photography studijoje!
Vilija